EDI (elektrodejonizacijos) įrangos kūrimo istorija prasidėjo nuo šios koncepcijos pasiūlymo šeštajame dešimtmetyje, o komercinis pritaikymas pradėtas 1987 m. Vėliau ji greitai išplito visame pasaulyje ir tapo pagrindine itin gryno vandens ruošimo technologija.
Konceptualus atsiradimas (1950–1980): teorinį elektrodejonizacijos (EDI) technologijos pagrindą amerikiečių mokslininkai pasiūlė dar šeštajame dešimtmetyje, derindami elektrodializės ir jonų mainų principus, siekdami pasiekti nenutrūkstamą gėlinimo procesą be cheminės regeneracijos.
Komercinis proveržis (1987): 1987 m. JAV „Millipore Corporation“ sėkmingai pristatė pirmąjį komercinį EDI įrenginį „Ionpure CDI™“, pažymėdamas oficialų šios technologijos įvedimą į praktinio pritaikymo etapą ir pradėdamas naują pramoninio pritaikymo erą.
EDI (Electrodeionization) – tai membranos atskyrimo gėlinimo procesas, kuris organiškai apjungia elektrodializę ir jonų mainus; tai aukštųjų{0}}technologijų, ekologiška ir aplinką tausojanti technologija. Tarptautiniu mastu šiuo metu veikia daugiau nei 3000 EDI (elektrodejonizacijos) įrenginių, kurių bendras pajėgumas viršija 30 000 m³/val.
Per pastaruosius du dešimtmečius EDI technologija sparčiai vystėsi ir buvo plačiai pritaikyta ne tik itin gryno vandens projektuose elektronikos ir farmacijos pramonėje, bet ir palaipsniui pakeičiant tradicines mišrias gėlinimo sistemas cheminių šiluminių elektrinių demineralizacijos projektuose, o tai atspindi ekologišką ir aplinką tausojantį technologinį atnaujinimą.
Tikimasi, kad ateityje EDI technologija leis sumažinti sąnaudas, pagerinti tiekimo vandenį, išspręsti membranos užsiteršimo problemas ir integruoti su kitomis technologijomis.
